Labai sunku rast atsakymus į savo klausimus… Skaitau įvairius psichologų straipsnius, bandau pritaikyti sau, bet atsakymu nerandu….
Su dabartiniu savo vyru susipažinau prieš 2 metus. Dabar, kai galvoju, mes susipažinome labai blogu laiku… Jis buvo ką tik išsiskyręs po 10 metų santuokos, žmona jam buvo neištikima. Aš taip pat buvau išduota, likusi viena su dukryte.
Pradžioje bendravome kaip draugai, mus siejo bendras hobis. Pajutome vienas kitam simpatiją ir po poros mėnesių tapome pora. Jis kalbėjo nuostabius žodžius, kad nori padaryt mane ir mano dukrą laimingas, nori būt su mumis, jaučiausi, kad galų gale esu kažkam reikalinga ir brangi. Jis supažindino mane su savo tėvais, draugais, viskas būtų buvę kaip ir gerai, jei ne buvusi žmona…
Staiga ji prisiminė, kad jai reikia jo, pradėjo rašinėt, skambint jam. Buvo nemalonu, bet kadangi mano draugas negražiai atsiliepdavo apie savo buvusią man, jo šeima taip pat purtėsi jos, draugai net bjaurėjosi ja, buvau rami.
Taip prabėgo pusantrų metų… Visko buvo per tą laikotarpį… Ir nuostabių akimirkų, ir aistros, ir pykčių, mąstymų apie išsiskyrimą, susitaikymų.
Nusprendėme nebesisaugoti, susilaukti bendro vaikelio. Pastojau, susituokėm, išvykom medaus mėnesiui. Tikrai jaučiausi ir mylima, ir laiminga, ir kiek mokėjau skyriau savo meilę savo vyrui.
Staiga, būdama 8 mėnesį nėščia, radau jo buvusios žmonos siųstas man žinutes, vienoje socialinėje erdvėje. Nežinau kodėl tiek laiko nepamačiau jos žinučių, lyg kažkas iš aukščiau būtų apsaugojęs. Nes jei būčiau radusi viską tada, kai ji siuntė, tą pačią dieną mūsų draugystė būtų nutrūkusi, nebūtų nei buvę vestuvių, nei laukčiausi vaikelio…
Ji atsiuntė jų susirašinėjimą, nors jis jau buvo su manimi. Ji jam siuntinėjo savo nuogos nuotraukas, jis ją gyrė, prašė daugiau… Ji klausė, kas jam joje netiko, o jis rašė, kad jei ji buvo jo žmona, vadinasi viskas tiko… Rašė jai, kad aš pasyvi lovoje ir jis pasiilgsta jos aistros… Ir galiausiai jis atsiuntė jai savo nuotraukas, kai masturbuojasi žiūrėdamas jos nuotraukas. Ir tai nebuvo vienkartinis susirašinėjimas. Viskas buvo skirtingom datom…
Staiga viskas per sekundę aplink mane sugriuvo. Niekada negalvojau, kad tokius jausmus turėsiu išgyvent nėščia… Kaip žmogus, pats buvęs išduotas, galėjo taip padaryt man, ir dar su ta pačia, kuri jį išdavė…
Viską parodžiau jam, verkiau, liepiau susikraut daiktus ir išeit iš namų… Man buvo šlykštu į jį net žiūrėt. Galvojau, kad dar vienas vaikas liks be tėčio… Sukosi tik viena mintis – „kodėl???“
Jis neišėjo. Klaupėsi ant kelių, prašė atleidimo, sakė, kad gailisi, kad tai buvo iki man pastojant, kad tai pamirštas reikalas, kad pats nesuprato kodėl taip elgėsi… Kad ji atsiuntė tik tai kas jai buvo paranku, kad žinutės, kur rašė, kad myli mane ir nori būt su manim ji ištrynusi. Kad ji to tik ir siekė, provokavo jį… Bet man nepasidarė lengviau… Nesupratau kodėl jis pasidavė tai provokacijai, kalbėjo kokia ji bjauri, pasileidusi, o man nesant šalia susirašinėja su ja…
Jis pareiškė, kad taip sieke jai atkeršyti, suteikt vilčių, kad grįš pas ją, o po to pažemint. Bet deja, taip pažemino mane, įskaudino mane…. Klausiau jo, ar tai buvo tik susirašinėjimas, ar ir miegojo su ja. Nes žinutėse ji gyrėsi, kad tai buvo ir ne kartą… Jis prisiekė, kad tai vyko tik žinutėmis. Bet kaip po visko juo tikėti???
Kadangi jis maldavo atleidimo, mačiau, kad tikrai pergyveno, pažadėjau pasistengti atleisti. Aš jį tebemyliu ir nenoriu, kad dar vienas vaikutis augtu be tėčio, iš visų jėgų stengiuosi užmiršt ir atleist. Bet kaip??? Vis iškyla akyse tos žinutės, vis sukasi mintys kodėl, ką padariau ne taip? Ar išvis įmanoma tokius dalykus atleist ir pamiršt???
Jaučiuosi kaip kvailelė, ieškodama pateisinimų jam, gal tikrai jis jai keršijo, gal tikrai aš per mažai jį viliojau, jei kažkokios ex pusnuogės nuotraukos jį taip jaudino… O gal jis visada taip darys, jei ne su ja, tai su kita? Nenoriu gyvent kaip paranojikė, tikrint jo telefono, kas kart įsitempt, kai jam supypsi telefonas… Bet tai kaip pasitikėt po šito, kai širdyje tik skausmas ir didžiulės abejonės?…
